Zuikis buvo nerūpestingas, jis laimingas šokinėjo per mišką, negalvodamas, kad gali būti sučiuptas, bet vieną dieną tai atsitiko „Įstrigusių kiškių pasakose“. Kaip visada, anksti ryte jis išsiruošė ieškoti ko užkąsti ir nužingsniavo pramintu taku. Ten medžiotojas paspėjo spąstus, žinodamas apie kiškio kelią, ir jis atsidūrė narve. Vargšas to visai nesitikėjo, jis nelaikė savęs ypatingu grobiu. Sėdėdamas narve suprato, kad klydo ir ruošiasi blogiausiam. Tačiau kalinys gali būti išgelbėtas, jei imsitės bylos „Tapuose kiškio pasakos“.
